Turkija – peržengus žvaigždučių ribą. Ką verta aplankyti Turkijoje?
Nuo ankstyvo pavasario iki gilaus rudens Lietuvos oro uostuose kyla lėktuvai išskraidinantys ar sugrąžinantys namo po kelis šimtus tautiečių, atostogoms pasirinkusių saulėtus užsienio kraštus, kuriuose į gerokai mažesnę už lietuviškų kurortų kainą įskaičiuotas ne tik gerokai didesnis dėmesys, paslaugos, tačiau ir visuomet geras oras.
Viena populiariausių krypčių – saulėta Turkija. Čia poilsiautojai, dažniausiai besirenkantys „viskas įskaičiuota“ poilsį keturiomis ar penkiomis žvaigždutėmis pažymėtuose viešbučiuose, gali mėgautis atostogomis apie nieką negalvodami.
Juo labiau, kad vos kelis šimtus eurų sumokėję už skrydį ir savaitės poilsį, o gudruoliai, paieškoję paskutinės minutės pasiūlymų, pakloja sumą, už kurią, geriausiu atveju, įpirktų porą nakvynių didžiausio Lietuvos kurorto viešbutyje. Pasirinkimas – lyg ir aiškus, juo labiau, kad sutaupytus pinigus galima skitris nuostabios šalies pažinimui ir kelionėms jos viduje.
Inkstai taukuose
Kuo daugiau žvaigždučių įvertintas viešbutis – tuo daugiau paslaugų jis siūlo, todėl daugelyje jų galima atostogauti visą savaitę neišeinant iš uždaros teritorijos ir pasijusti, tiesiogine prasme, kaip inkstams taukuose.
Nuo maisto gausos keliuose restoranuose, užkandžių ar paplūdimių baruose akys raibsta kiaurą parą, o pilvai nepajėgūs visko sutalpinti. Kai poilsiautojams įskausta šonus nuo tingaus gulėjimo pajūryje ar šalia baseinų, jiems siūloma pajudėti – viešbučių animatoriai kviečia pažaisti tinklinį, pasimankštinti vandenyje, užsiimti joga, šokiais, apsilankyti treniruoklių salėse ar kitaip prasiblaškyti.
Nepasisotinusieji saulės kaitra kaitinasi saunoje, maudosi turkiškoje pirtyje. Vykstant atostogų net nebūtina gražintis – viešbučių teritorijose veikia ne tik parduotuvės, tačiau ir grožio salonai, kirpyklos, Spa centrai.
Vakarais rengiamos pramoginės programos, diskotekos. Tačiau išbandymą maistu ir pramogomis pakelia ne kiekvienas, nuo ilgo vartymosi prieš saulę šviesiaodžiams poilsiautojams kartais ima luptis oda ir kyla noras pabėgti nuo neišvengiamos triukšmingų turistų, kurių knibžda visur, kaiminystės.
Pastaruosius pažinti nesunku – jiems arba atrodo, kad viešbutyje yra jei ne vieni, tai svarbiausi veikėjai, arba visur visko maža: vietos prie baseino, vietos lėkštėje, rankų ledų porcijoms laikyti, septynių dienų atostogų stipriems gėrimams sunaikinti.
Todėl pavargęs ilsėtis tingiai, pabodus karštam ir drėgnam pakrantės orui ar pasyviam drybsojimui paplūdimyje, ne vienas atostogautojas peržengia viešbučių žvaigždučių nubrėžtas ribas tam, kad pamatytų kitokią Turkiją – be galo spalvingą, įdomią, neįprastą mums tiek kultūra, tiek vaizdais šalį.
Kiekvienam pagal poreikius
Galima rinktis kiekvienam priimtiniausią būdą pažinti šalį: paprasčiausias – kelionių agentūrų, atskraidinusių turistus į Turkiją siūlomos ekskursijos, ramūs pasiplaukiojimai laivais, visureigių safariai kalnų keliukais, bekelėmis miškais ar raftingai – ekskursija aštrių pojūčių mėgėjams, kurios metu nusileidžiama kalnų upe pripučiamais daugiaviečiais plaustais bei dvivietėmis kanojomis.
Tas pačias išvykas siūlo kone kiekviename pajūrio miestelyje veikiančios vietinių turkų kelionių agentūros. Čia kainos dažnai žemesnės, be to galima derėtis. Savarankiškai mėgstantys keliauti gali tiesiog išsinuomoti automobilį ir tyrinėti šalį patys.
Labiausiai lankoma vieta
Labiausiai Turkijoje lankoma vieta, apgaubta paslaptingos atmosferos – Kapadokija. Žinomiausias ir būdingiausias regiono bruožas – nepaprastos kūgiškos uolienų atodangos, vadinamos fėjų kaminais.
Kapadokijos kraštovaizdis susiformavo maždaug prieš 3 milijonus metų, kai išsiveržus ugnikalniui, lava padengė visą regioną. Bėgant metams vėjas ir lietus suardė lavos paviršių.
Susiformavo daubos, tarpekliai, kanjonai, kurie dabar yra virtę muziejumi po atviru dangumi. Šis regionas išsaugojo unikalias uolose iškaltas bažnyčias, vienuolynus bei pirmųjų krikščionių slėptuves.
Dabar turistus žavi ne tik unikalus kraštovaizdis, bet ir virš žemės kybantys spalvingi oro balionai.
Antikos pėdsakai
Turkijoje apstu antikinio palikimo. Senovinis Likijos Miros miestas buvo pastatytas 5 a. prieš mūsų erą. Senovės Likija, 19 nepriklausomų miestų federacija, buvo įsikūrusi kalnų rajone.
Tai vienas iš nedaugelio senovinių miestų, kuriame iki šių dienų išliko Likijos sąjungos epochoje uolose iškaltos kapavietės bei graikų – romėnų teatras. Nepaisydamas Romos valdžios persekiojimų, šv. Nikolajus skleidė čia krikščionybę.
Kitas antikinis miestas šiaurės Tachtaly nuokalnėje – Olimpo miestas, kuris buvo įkurtas III a. pr. m. e. ir iki romėnų pasirodymo buvo piratų užuovėja. Olimpas buvo sugriautas žemės drebėjimo, tačiau iki dabar yra išlikę jo bazilikos ir pirčių liekanos, taip pat gausybė antkapių ir sarkofagų.
Pagal senovinę legendą būtent čia, 2400 metrų virš jūros lygio aukštyje, susirinkdavo Olimpo dievai. Tai viena iš kelių pasaulio vietų, kuri ginčija Graikijos Olimpo šlovę.
Nuo Antikos laikų čia išliko termų griuvėsiai su mozaikos grindimis, Romos periodo teatras bei šventyklos fragmentai, Marko Aurelijaus valdymo laikų pastatai.
Amžinai liepsnojantis kalnas
Netoli Olimpo yra Yanartašo kalnas, kurio nuokalnėje 365 dienų per metus jau kelis tūkstantmečius niekieno nekurstoma dega natūrali ugnis. Liepsnos, tai sustiprėdamos, tai beveik užgęsdamos, veržiasi pro plyšius uolose. Pasiekti Yanartašo kalno viršūnę kai kuriems turistams yra nemenkas iššūkis.
Akmenuoto tako ilgis – kiek daugiau nei kilometras, tačiau jis gana status su uoloje iškirstais laipteliais. Ore jaučiamas nemalonus gamtinių dujų bei sieros vandenilio dvelksmas, todėl kartais sunku kvėpuoti ir sveikatos problemų turintiems žmonėms ši kelionė nerekomenduojama.
Tačiau neįprastą reginį išvysti norinčių netrūksta – kalnas nuolat yra aplipęs lankytojais, kaip skruzdėlynas skruzdėliukais.
Vietiniai gyventojai vis dar tiki legenda, pasak kurios, senovėje ant šio kalno gyveno baisioji chimera, gimusi iš tifono ir echidnos sąjungos. Chimeros kūnas esą buvo kaip ožio, galva – kaip liūto, o vietoj uodegos raitėsi gyvatė. Ugnimi alsuojanti chimera puldinėjo ir žudė nuolatinėje baimėje gyvenusius vietinius žmones.
Liepsnų paslaptis
Pabaisą įveikti pavyko tik didvyriui Belerofonui, perdūrusiam ją ietimi, ant kurios smaigalio buvo pritaisytas švino gabalas, išsilydęs nuo chimeros ugninio alsavimo ir taip ją pražudęs. Sparnuotas didvyrio žirgas Pegasas pabaisą sutrypė kanopomis, įmindamas į kalno vidų. Nuo tada ji nebekelia pavojaus, tačiau pro plyšius uoloje vis prasiveržia liepsnojantys chimeros liežuviai.
Tačiau mažiau patikliems keliautojams pateikiamas kitas amžinosios ugnies paaiškinimas: kalno viduje yra dideli gamtinių dujų klodai, kurie per plyšius uolose veržiasi lauk ir užsidega nuo vėjo nešiojamų kibirkščių. Apie 87 proc. iš kalno besiveržiančių dujų sudaro metanas.
Liepsnos ne mažiau kaip 2500 metų plaikstosi tai vienur, tai kitur apie 5000 kv.m. plote. Antikiniais laikais ant kalno deganti ugnis padėdavo žvejams orientuotis jūroje lyg švyturys. Tuomet liepsna buvo kur kas stipresnė, dabar žybsi tik atskiri ugnies židiniai, per maži, kad juos būtų galima matyti iš jūros. Pastebėta, kad ugnies stiprumas priklauso nuo metų laiko – žiemą liepsnos kur kas didesnės.
Mineralinės versmės – jaunystei išsaugoti
Dar vienu pasaulio stebuklu vadinamas, vienas svarbiausių ir lankomiausių objektų Turkijoje, garsėjantis gydomaisiais terminiais šaltiniais ir baltomis kalcio terasomis – Pamukalė, kurios pavadinimas, išvertus iš turkų kalbos reiškia „medvilnės pilis“.
Šią žemę spindinčiais baltais patalais nuklojo karšti terminiai šaltiniai. Jų čia daugybė: veržiasi iš giliausių gelmių, sruvendami žemyn ataušta ir sluoksnis po sluoksnio palieka kalcito nuosėdas, kurių per amžius prisikaupė storesnis nei 100 metrų paklotas.
Šios mineralinės versmės susiformavo pietvakarių Turkijoje, Denizlio provincijoje. Jos užima 2700 metrų ilgio ir 600 metrų pločio teritoriją. Pamukalės mineralinės versmės – gamtos stebuklas, kuris dar 1988 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Manoma, kad šis gamtos stebuklas susiformavo maždaug prieš 14 tūkstančių metų, šioje srityje yra 17 karštų vandens šaltinių, kuriuose temperatūra svyruoja nuo 35 iki 100 laipsnių bei urvas, pavadintas Plutoniu, susiformavęs aktyviosios vulkaninės veiklos metu, besiveržiant dujoms. Apsilankiusieji šioje įpatingoje vietovėje privalo nusiauti batus, todėl iš šono gali pasirodyti, kad basi vaikšto per sniegą.
Kleopatros paslaptis
Sakoma, kad kadaise mineralinių versmių baseine maudėsi pati Kleopatra, taip atskleidusi amžinos jaunystės paslaptį. Todėl lankytojams siūloma išsimaudyti šiame Kleopatros baseine, kurio vanduo – mineralizuotas, virš +35 laipsnių šilumos ir turi ypatingų galių – tikima, kad išsimaudžius šiuose mineraliniuose vandenyse, žmogaus kūnas atjaunėja.
Šalia Pamukalės stūkso dar vieno senovės graikų – romėnų miesto Hierapolio griuvėsiai. Dėl daugybės šventyklų ir kitų religinių objektų Hieropolis buvo žinomas kaip Šventasis miestas, įkurtas II a. pr. Kr. Pergamo karaliaus Eumenes II.
Šiuo metu tai didelis archeologinis muziejus po atviru dangumi. Įėję pro vartus, vedančius į pagrindinę, maždaug 1 km ilgio, gatvę, kuri miestą skiria į dvi dalis, smalsuoliai gali apžiūrėti romėniškas pirtis, statytas II a. po. Kr. Apolono šventyklą, esančią tarp Šventojo baseino ir teatro. Statant šią šventyklą buvo naudojamos dorėninio stiliaus marmuro kolonos.
Vietiniai tikėjo, kad šioje vietoje susitiko Apolonas ir Artemidė. Iki šių dienų puikiai išsilaikė Teatras, kurio statyba prasidėjo 60 m. p. Kr., po įvykusio žemės drebėjimo ir buvo baigta 206 m. p. Kr. imperatoriaus Septimijaus Severo.
Nepasisotinusiems griuvėsių vaizdų gali aplankyti Nekropolį, kuris yra už Hieropolio miesto ribų, mat Romos ir vėlyvuoju Helenistiniu laikotarpiu laidoti žmones miesto ribose buvo draudžiama. Nekropolyje yra daugiau nei 1000 kapaviečių, galima pamatyti sarkofagų, tačiau didžiausia atrakcija turistams – mauzoliejai.
Kanjonai
Dar kitokią Turkiją pamato turistai, pasirinkę išvyką į Žaliąjį kanjoną – ypatingą vietą pailsėti gamtos apsuptyje, iš laivo ramiai grožintis smaragdinės spalvos vandeniu, stačiomis uolomis ir karts nuo karto atsigaivinant maudynėmis šiame nuostabiame Turkijos kampelyje.
Vos 75 km. nuo Antalijos miesto, 1984 m. pastačius Manavgato užtvaką, susiformavo nuostabaus grožio gamtos kampelis – Žaliasis kanjonas – vienas didžiausių dirbtinų ežerų pasaulyje.
Manavgat upė, prasidedanti vakarinėje Tauro kalnų dalyje, tęsiasi per Manavgat nacionalinį parką 185 m. ir yra ilgiausia Turkijos upė – 93km. Upės vanduo naudojamas geriamajam vandeniui bei elektrai išgauti, o atoslūgio metu Manavgat upėje pramogauja vandens sporto mylėtojai.
Žaliasis kanjonas yra priskiriamas Oymapinar rezervatui. Ekskursijos motorine valtimi metu, turistai yra nuplukdomi į upės ištakas ir gali grožėtis nepaprasto skaidrumo ir spalvos vandeniu. Tokia smaragdinė vandens spalva yra susijusi su upės ištakose esančiais skirtingais mineralais, kurie keliauja upės dugnu atoslūgių ir potvynių metu.
Sapadere
Dar vienas iš „pamatyti būtina“ objektų – maždaug 40 kilometrų į rytus nuo Alanijos, aukštai kalnuose esantis Sapadere kanjonas.
Didingų kalnų apsuptyje atostogautojų laukia gaivus oras bei nuostabūs sraunios kalnų upės vaizdai. Sapadere kanjonas yra vos už kelių kilometrų nuo to paties pavadinimo kaimelio, 400 metrų aukštyje virš jūros lygio. Beveik 360 metrų ilgio Sapadere kanjonas susiformavo veikiamas vandens, ledo bei vėjo.
Tai, ką galime pamatyti šiandien, formavosi tūkstančius metų. Turistų patogumui, per visą kanjoną yra nutiestas medinis takas, leidžiantis pažinti tikrąjį gamtos grožį. Vaizdų, kuriuos verta užfiksuoti fotoaparatuose – netrūksta: tai ir didingų kalnų viršūnės, ir kriokliai, ir nuostabi sraunios upės spalva.
Trasos pabaigoje akį patraukia didžiausias Sapedere kanjono krioklys.
Kad ekskursija būtų labiau įsimintina, pažintį su Sapadere kanjonu galima suderinti su maudynėmis šio kanjono upėje. Prieš šokant į vandenį verta prisiminti, kad net ir karščiausiomis vasaromis dienomis upės vandens temperatūra nepakyla daugiau nei 12 laipsnių.
Įdomybės – šalia
Besiilsintiems Alanijoje toli ieškoti kur paganyti akis neteks – tai vienas gražiausių Turkijos Rivieros miestų, turinčių turtingą istoriją.
Šiuo metu Alanija yra stambus modernus kurortas, o romėnų laikais čia stovėjo piratų tvirtovė. 65 m. pr. Kr. piratai buvo sumušti ir Koracesiumas tapo klestinčiu miestu. Seldžiukų valdovas Aladinas Keikubatas padarė Alaniją savo žiemos rezidencija ir gerai ją sutvirtino.
Ant kyšulio dviguba gynybinė siena juosia citadelę, kurios viduryje yra bizantinė bažnyčia. Siena su bokštais ir vartais gerai išsilaikiusi. Lietuvių akį traukia Gedimino pilį primenantis Kizilkule (Raudonasis bokštas). Bokštas Alanijoje pastatytas dar XIII amžiuje. Jo pastatymo tikslas buvo apsaugoti uostą nuo galimų atakų.
Raudonojo bokšto aukštis – 33 metrai, plotis – daugiau kaip 12 metrų. Jis aštuonkampis raudonų plytų pastatas. Bokšto viduje įkurtas nedidelis etnografijos muziejus. Alanijos panorama gražiai atsiveria užkopus į tvirtovę, kurios pamatai mena helenistinį laikotarpį.
Ją pastatė seldžiukų sultonas Aladinas Keikubatas XIII amžiuje. Pilis stūgso į Viduržemio jūrą išsikišusiame pusiasalyje net 250 metrų aukštyje virš jūros lygio. Tvirtovės teritoriją juosia 8 kilometrų ilgio siena, joje gausu senovinių pastatų ir antkapių. Žvelgiant žemyn nuo kalno atsiveria kvapą gniaužiantys miesto ir uosto vaizdai, tvirtovės papėdėje esantis visame pasaulyje žinomas Kleopatros paplūdimys.
Perženkite viešbučių slenkstį!
Nesiryžtantiems leistis į tolimesnes keliones gali pakakti elementaraus pasivaikščiojimo atokiau nuo viešbučių. Daugelis Turkijos miestų yra įdomūs ir verti atidesnio žvilgsnio į vietinius turgelius, gatveles, krautuvėles, mečetes.
Pastaruosius maldos namus gali aplankyti bet kuris krikščionis, tereikia moterims prisidengti galvas, pečius ir kojas. Turisčių patogumui šalia įėjimų į mečetes yra lentynos su skaromis. Į vidų žengti dera tik basomis kojomis, todėl batai paliekami už durų.
Šalia įėjimų yra įrengti praustuvai, nes musulmonai melstis turi švarūs, tačiau turistai mazgotis neskuba. Mečetėse nėra nei suolų, nei altoriaus, grindys yra išklotos kilimais, nes musulmonai melsdamiesi turi galva paliesti grindis, o vienoje iš sienų yra mihrabas – arka, atgręžta tiksliai į Mekos miestą Saudo Arabijoje. Į šią arką atsisukę žmonės meldžiasi, nes šis miestas islame laikomas šventu. Moterys meldžiasi atskirai nuo vyrų, kad šiems pagundos nedrumstų minčių.